Naujienos

Diakonų šventimai

Birželio vienuolikta diena, Švč. Trejybės iškilmės sekmadienis, buvo ilgai laukta, nes Vilkaviškio vyskupijos Švč. M. Marijos Apsilankymo katedroje įvyko diakonų šventimai.

Šv. Mišios prasidėjo suskambėjus varpeliui: parapijiečiams ir svečiams atsistojus, chorui giedant įžangos giesmę į katedrą iškilmingai pajudėjo procesija. Šv. Mišių celebrantas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila apsuptas kunigų, patarnautojų ir kandidatų į diakonus žengė prie altoriaus.

Visus pasveikinęs, vysk. R. Norvila paragino melstis už du klierikus – Laimoną Mituzą ir Valdemarą Mačį, kurie jau visai netrukus priims diakonų šventimus ir pradėjo šv. Mišias. Gera buvo užuosti atsklindantį aromatingą smilkalų kvapą, girdėti skaitomas Šventojo Rašto eilutes, kartu giedoti psalmės atliepą.

Nuskambėjus Evangelijos tekstui, kandidatai į diakonus buvo pakviesti vardais ir garsiai tarė: „Esu“. Kad būtų pašventinti diakonato pareigoms, vyskupas tarė: „Viešpaties Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus pagalba išrenkame šituos brolius į diakonus“. Visiems atsakius „Garbė Dievui“, iškilmių dalyviai susėdo paklausyti homilijos.

Vysk. R. Norvila kalbėjo apie Švč. Trejybę kaip apie paslaptį pažįstamą per tikėjimą, apie tai, kad kiekvienas krikščionis ar pradėdamas ar užbaigdamas dieną, maldą kryžiaus ženklu pirmiausia pagarbina Švč. Trejybės asmenis. Melsdamiesi taip pat dažnai kreipiamės į Dievą, tik deja – taip dažnai meldžiamės automatiškai, be širdies, be tikro susitelkimo, kuris puoselėjant santykius – būtinas. Vyskupas kvietė atnaujinti santykį su Švč. Trejybe, padaryti jį gyvu ir betarpišku. Tam pakanka nusigręžimo nuo nuodėmės, noro, maldos ir geros valios ir visiškai nereikia nei ypatingų gebėjimų, išsilavinimo ar dar kokio žmogiško išskirtinumo.

Kalbėdamas taip pat priminė, kad šį sekmadienį švenčiama Vilkaviškio vyskupijos globėjo šventojo Antano šventė ir džiaugėsi, kad tokią dieną du Viešpaties paraginti broliai, pasirinkę ypatingą gyvenimo kelią, ryžtasi tarnauti Dievui ir Jo Bažnyčiai. Ne vienerius metus ruošęsi šiai tarnystei, „jie pašventinami diakonais. Šiuo pašventinimu mūsų išrinktiems broliams yra suteikiama teisė sakyti homilijas, krikštyti, administruoti Švenčiausiąjį sakramentą, laiminti santuokas, šventinti daiktus bei vietas, atlikti kitus patarnavimus Dievo tautai. Skirtingai nuo kunigų jie negalės aukoti šv. Mišių aukos bei teikti išrišimo.“

Baigdamas homiliją, vyskupas drąsino šventinamuosius: „Viskas nebus per sunku, jei visada seksite Kristumi, ir kaip šv. Antanas jį laikysite viso savo gyvenimo ir tarnystės centre.“; pakvietė visus nuoširdžiai melstis už šiuos du brolius ir brandžius dvasinius pašaukimus.

Po homilijos vyko šventinamųjų pasižadėjimai, kuriais išreikštas pasiryžimas priimti diakono pareigas per vyskupo rankų uždėjimą; noras skelbti žodžiu ir darbu tikėjimo paslaptį; noras puoselėti ir ugdyti maldos dvasią, Dievui padedant – noras savo elgesiu nuolat panašėti į Kristų ir pagarbos bei klusnumo pažadas vyskupui ir jo įpėdiniams. Šventinamiesiems atsigulus kniūpstiems ant žemės priešais altorių sugiedota Visų šventųjų litanija.

Po litanijos būsimiems diakonams vyskupas uždėjo rankas ir meldėsi už juos pašventinimo malda, uždėjo stulą ir dalmatiką, įteikė Evangelijos knygą ir palinkėjo ramybės.

Po Tikėjimo išpažinimo diakonas Valdemaras asistavo vyskupui Eucharistijos celebracijoje, o vėliau kartu su diakonu Laimonu dalino Švč. Sakramentą bendruomenei.

Po šv. Mišių palaiminimo, kunigai, diakonai, vyskupas ir patarnautojai išėjo iš katedros. Trumpam stabtelėję – įsiamžino bendroje fotografijoje prie šventovės durų.

Galiausiai diakonai grįžo į katedrą priimti artimųjų, draugų ir parapijiečių sveikinimų. Gera žinoti, kad Dievas Tau siuntė tuos, kurie palaikys maldoje, bus šalia sunkumams esant, tars gerą žodį, išties pagalbos ranką, išklausys.

„2diakonu_sventimai_06-11.jpg

„1diakonu_sventimai_06-11.jpg

„3diakonu_sventimai_06-11.jpg

„4diakonu_sventimai_06-11.jpg

Rūta Jurkšaitė

««« atgal