Naujienos

Kybartų bendruomenė šventė bažnyčios jubiliejų ir atlaidus

Paskutinis rugsėjo savaitgalis Kybartuose virto visos bendruomenės džiaugsmo ir sielos švente: paminėtas Eucharistinio Išganytojo bažnyčios pastatymo 90- metis, švęsti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atlaidai. Kybartų bažnyčią, vienintelę tokią Lietuvoje - modernią neoromaninių formų - suprojektavo architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis. 1928 m. spalio 1 d. iškilminga procesija įžengė į pastatytą, bet iki galo dar neįrengtą bažnyčią. „Aukso amžiaus senelė“ – taip dabar bažnyčią vadina kybartiečiai - mačiusi visokius laikus, patyrusi skriaudas, bet nepraradusi vilties, atnaujinta, sutvarkyta, išpuoselėta, kviečia kiekvieną užeiti ir sušilti Dievo malonės spinduliuose.

Prieš šeštadienio (rugsėjo 29 d.) vakarines šv. Mišias parapijos bažnyčioje gausiai susirinkusius žmones į dvasios aukštybes nuostabiomis nuo viduramžių iki šių laikų sukurtomis giesmėmis tartum dangaus angelų choras pakylėjo ansamblis „David Antiquor“. (Tai Kauno sakralinės muzikos mokyklos kolektyvo dovana kybartiečiams. Ansamblyje gieda šios mokyklos dėstytojai, vadovas dr. kun. Vilius Sikorskas, 2002 - 2003 metais Kybartų parapijoje tarnavęs kaip vikaras).

Sekmadienį gerokai prieš sumos šv. Mišias ne tik vietiniai, bet ir buvusieji kybartiečiai, kitų parapijų žmonės plūdo į bažnyčią, maldingai sukalbėjo Rožinį. Prie baltomis lelijomis išpuošto altoriaus šv. Mišias aukojo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, parapijos klebonas kun. Vaidotas Labašauskas, 2002 – 2010 m. Kybartų parapijos klebonu tarnavęs kun. Vytautas Sakavičius (nuo 2017 m. birželio – Kučiūnų parapijos klebonas) bei iš Kybartų kilęs kun. Antanas Mickevičius ( Šlienavos klebonas).

Arkivyskupas S. Tamkevičius savo homilijoje trumpai priminė parapijos kūrimosi istoriją. Akcentavo: jeigu parapija turi daug gerų šeimų, uolius kunigus, tokia parapija klesti. Su jauduliu pripažino: „Suaugau su šia parapija, kuri buvo kaip mano šeima. Ir žinote, kas mane palaikė kalėjime ir lageryje? Malda ir šv. Mišios. Ne mažesnė atrama buvote jūs, nes žinojau, kad meldžiatės už mane, o laiškuose prašėte ištvermės malonės(...). Negalėjau apvilti žmonių, kuriems tarnavau ir kurie manimi tikėjo. Kalėjime laiškus konfiskuodavo, o tai reiškė, jog bolševikai suprato, kokia reikšminga bendraminčių moralinė parama. Ir dabar klysta tie, kurie mano, kad bendruomenė nereikalinga. Žmogus taip sutvertas, kad dalintųsi savo siekiais, džiaugsmais, abejonėmis(...). Jauskime meilės pareigą vienas kitam padėti, būti jautresni.“ ( S. Tamkevičius Kybartuose klebono tarnystę pradėjo 1975 m., o 1983 m. čia buvo suimtas ir įkalintas).

Šv. Mišiose giedojo gausus parapijos jaunimo choras, ant vargonų grojo pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“ (vadovas Donatas Dziegoraitis).

Garbingaisiais svečiais buvo bažnyčios architekto artimieji: sūnus - Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir jo dukra muzikologė Birutė Landsbergytė – Cechanavičienė. Taip pat Seimo narys Algirdas Butkevičius su žmona, Vilkaviškio rajono meras Algirdas Neiberka su žmona, įvairių kolektyvų atstovai. Po šv. Mišių svečiai ir savieji parapijos kleboną Vaidotą Labašauską kaip malonių lietumi apipylė gražiausiais vertinimų, sveikinimų žodžiais, gėlėmis, dovanomis (lyg susitarę – paveikslais). Ne vienas teiginys apie laisvės šauklius ir tikėjimo tvirtumą, praeities priminimas išspaudė ašaras žmonių akyse. Grupė taip vadinamo „Tamkevičiaus laikų jaunimo“ dvasininkus apdovanojo didžiulėmis tautinės vėliavos spalvų rožių puokštėmis ir tarsi antspaudą uždėjo kreipiniu į arkivyskupą: „Jūs buvote parapijos pamatas ir stogas.“

Talpus minties V. Landsbergio žodis apie tėvą tarsi nutapė ir to meto Lietuvos paveikslą. Jaunas architektas V. Landsbergis – Žemkalnis po studijų Italijoje „grįžo statyti Lietuvą“. „Tai buvo nepaprastas statybų laikotarpis, ypač Kaune iškilo daug vieningo stiliaus pastatų, projektuotų mano tėvo. Kybartų bažnyčia buvo viena pirmųjų jo statytų bažnyčių ir jis ją labai mylėjo. Ji išsiskiria iš kitų jo darbų. Didelis džiaugsmas vėl ją pamatyti taip gražiai šviečiančią iš tolo. Tartum koks švyturys iškeltas. Varpinė, kuria jis džiaugdavosi, jog pastatė kaip itališką kampanilę greta bažnyčios, aukštai iškeltą, aukštą. Kai šiandien į ją žiūriu, suprantu: jis norėjo, kad širdys būtų keliamos į dangų... ” Profesorius palinkėjo šiais laikais statyti susipratusių, neabejingų žmonių bendruomenę, gražaus ir teisingo gyvenimo. Architekto anūkė Birutė Landsbergytė- Cechanavičienė pasidalijo iš archyvų jai žinoma medžiaga apie bažnyčios projekto priešistorę, priminė, kad V. Landsbergis- Žemkalnis taip pat suprojektavo Vilkaviškio kunigų seminariją (dabar AB „Žemkalnija“), kaimynines Šakių, Barzdų, Sudargo, Alytaus ir kt. bažnyčias. Šeimos vardu padėkojo už pakvietimą dalyvauti tokioje “viltį teikiančioje šventėje“, sakė, kad „su tėte atkreipė dėmesį į puikų chorą ir orkestrą bei kybartiečių bendruomeniškumą“.

Po šv. Mišių visi iškilmių dalyviai buvo pakviesti prie šventoriuje nukrautų vaišių stalų, „Kybartų“ orkestras džiugino savo pasirodymu. Žmonės vienas po kito vis užsuko į kriptą maldai prie Kybartų parapijos steigėjo ir bažnyčios statytojo, pirmojo klebono kun. Stanislovo Čepulio bei kitų čia palaidotų bažnyčios statymo komiteto narių kapų. Kas nespėjo tądien, dar visą mėnesį galės apžiūrėti, išstudijuoti istorinių faktų ir nuotraukų parodą, kurią kūrybiškai ir informatyviai parengė Vilkaviškio rajono Suvalkijos ( Sūduvos) kultūros centro – muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė (apipavidalino dailininkė Jūratė Rutkauskienė)

Kybartų bažnyčios istorija prašosi kito rašinio. Be to apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus kybartiečius, tikinčiųjų šeimų ir jaunimo pasipriešinimą sovietiniam režimui, ateistinei priespaudai jau daug paviešinta, papasakota.

Tai neįtikėtina istorija, kuri akivaizdžiai įrodo Dievo tautos teisumo galybę prieš visas šėtoniškąsias ideologijas. Šventa tiesa nenugalima! Iš kur tas Kybartų bendruomeniškumas ir gilus tikėjimas bei viltis dėl ateities? Parapijos vikaru tarnavęs ( 1970 - 1972 m. ) ir nuo 1989 m. iki 2002 m. klebonavęs, o šiuo metu altarista kunigas Vaclovas Stakėnas pastebi, jog bažnyčios statytojas Stanislovas Čepulis (pirmasis parapijos klebonas 1919- 1941 m.) Lietuvos pasienio mieste su gausybe įvairių įstaigų, tarnybų bei tikėjimų, net tautybių žmonių pirmiausiai būrė ir tvirtino gyvąją katalikų bažnyčią. Tai įaugo į kybartiečių kraują ir gyvas tikėjimas perduodamas iš kartos į kartą. Po kun. S Čepulio mirties iki šių dienų pasikeitė ilgesnį ar trumpesnį laiką tarnavusių dešimt klebonų, patarnavo apie dvidešimt vikarų. Pagal laikmečio sąlygas ir aplinkybes (tik Antrojo pasaulinio karo pabaioje,1944 rudenį ir žiemą kybartiečiai neturėjo savo klebono) kiekvienas būrė bendruomenę ir paliko gilų įspaudą žmonių širdyse. Tikintieji šiandien džiaugiasi išgražinta, apšviesta, skoningai apželdinta bažnyčia, į šv. Mišias kviečiančiais varpais. Viduje šviečia vitražai, nauji suolai, atnaujintas didysis altorius ( skulpt. Broniaus Pundziaus kompozicija).

Dievo malonės čia krenta ir per garbinamą šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresę ir per pasipriešinusį sovietiniam režimui kunigą Virgilijų Jaugelį (1948 -1980 m.), įrašytą į XX a. tikėjimo kankinių sąrašą. Prie jo amžinojo poilsio vietos bažnyčios varpinėje neužgęsta atminimo žvakelės.

„kybartai.JPG

„kybartai1.JPG

„kybartai2.JPG

Birutė Nenėnienė

Autorės nuotr.

««« atgal